Rytas – 08:45 – Skubu į darbą. Nuotraukoje matomas įprastas kelias link darbo – vietinis narkomanų, pijokų ir benamių prieglobstis. Iš tikrųjų retai kažką sutinku šiam kely. Bet šiandien greitu žingsniu patenku į miškelio teritoriją ir matau kaip per 50 žingsnių nuo manęs stovi JAU įkaušęs vyriškis su “Žalčio“ alaus bambaliu (08:45!!!!!). Man pasidarė taaaip pikta! Aš kiekvieną rytą keliuosi į darbą, 9 valandas dirbu, o čia blet nuo pat ryto geria. Aš irgi noriu tokios prabangos!! (NENORIU)
Ok, žinau, kad negalima teisti. Nebuvau aš to vargšo žmogaus kaily, negyvenau jo gyvenimo, todėl negaliu nieko sakyti. Gal jis vaikystėje neturėjo rašomojo stalo, draugų, meilės, normalių tėvų ir įvairių sąlygų adaptuotis. Nežinau. Gal neturėjo noro.
Bet manyje užvirė kraujas. Užvirė, nes prisiminiau vieną įvykį. Prieš metus buvau savanoris Kauno miesto greitosios pagalbos punkte. Apie tai galėčiau rašyti atskirą įrašą, bet gal kada kitam gyvenime ;D Iš tikrųjų ten yra nuostabu, labai tikiuosi, kad grįšiu. Bet dabar ne apie tai.
2016 metai, Joninių naktis. Aš pilnas entuziazmo išvažiuoju savanoriauti, nes įsivaizduoju jog bus nuostabi naktis, turėsim labai daug darbo, o vėliau visus draugus stebinsiu nuostabiom istorijom, kaip išgelbėjau šimto žmonių gyvybęs (nemokėdamas pamatuoti spaudimo;D)
Ok, atvarau 8 vakaro. Nei vieno savanorio, sutinku dvyliktos brigados vairuotoją, tas klausia, kas man yra: “Ar tu draugų neturi, ar tau šiaip negerai?“, aš sakausi, kad šiandien bus linksma naktis, noriu pamatyti šašlykais paspringusius žmones, durtines žaizdas, plaunamą skrandį nuo perduozoto alkoholio. Vairuotojas pavarto akis ir siūlo prisijungti į jo komandą. Ok, sutinku, nes mano komanda budi kažkokiam renginy iki 00:00, o aš atėjęs nuo 20:00. Vakaro pradžioje buvo keli nuobodūs iškvietimtai, kurie nepaliko didelio įspūdžio – vieną žmogų reikėjo parvežti iš ligoninės namo, vėliau reikėjo tramdyti kažkokį pijokėlį, kuris padauginęs alkoholio grasino kitam pijokėliui jį subadyti. Na ir mano laimei kažkas įdomesnio įvyko apie 23:00. Gaunam iškvietimą į VI forto rajoną. Skubam link greitosios automobilio, pro mus grįžta kita paramedikų komando, sako, kad dabar mes važiuosim pas tą patį iš kurio jie grįžo (ale jie nieko padaryt negalėjo) Ok, darosi linksma! Atvažiuojam prie daugiabučio – tamsu, baugu, vairuotojas lieka mašinoje, o mes su slauge lipam į 5 aukštą. Laiptinė tragiška, tamsu, dvokas nepakeliamas. Užlipam į 5 aukštą, slaugė skambina į duris, bet niekas neatidaro, tada ji imasi iniciatyvos ir bando atidaryti – atrakinta, žengiame į vidų, o jau baisuuu… Mirtina tyla, einame toliau. Įeinam į svetainę ir prieš savo akis matau tragišką vaizdą – ant žemės guli gal koks 30 šnekoriaus alaus butelių, nuorūkos, švirkštai, o ant lovos vyras su trumpikėmis, aplinkui vėmalai, neiškios kilmės išskyros. Bandom pažadinti vyrą, jokios reakcijos, bet sąmonės nėra praradęs. Slaugė visa pikta – kas antras žodis keiksmažodis: “kurva blet, parazite, kelkis, aš ne tam dirbu, kad tokius jobanus kaip tu gelbėčiau“… NOP – jokios reakcijos. Staiga slaugė paima pustuštį alaus butelį ir visą turinį vienu smūgiu išlieja ant leisgyvio parazito.
Aš mačiau neviltį slaugės akyse. Neviltį, pyktį, nesąžiningumą, šiek tiek gailesčio. Bet iš tikrųjų gaila man jos ir visų paramedikų, žmonės paromis nemiega, stengiasi dėl visų pacientų, nori suteikti pagalbą tiems, kuriems jos tikrai reikia, bet kas antras iškvietimas būna iš narkomanų, pijokų ir šiaip debilų.
Vėliau išsikvietėm reanomobilį, nes parazitui reikėjo rimtos pagalbos, kurios mūsų automobilyje nebūtų gavęs. Kažkuriuo metu į butą atėjo jo moteris, dar niekada nemačiau taip drebančio žmogaus, kaip tą kartą drebėjo ji. Buvo girta, bet mąstė blaiviai. Kai pacientą nugabenom į automobilį, slaugė pildė dokumentus, mes su vairuotoju diskutavom apie šį įvykį ir staiga ateina ta paciento moteris/žmona/meilužė ir vairuotojo paprašė cigaretės. Ta prasme. Ok.
Tai va. Šis rytas priminė šią istoriją. Vienu metu pasidaro pikta, po kelių minučių pasidaro gaila. Dar po valandos supranti, kad taip gali nutikti kiekvienam iš mūsų. Stengiamės, kad neatsitiktų, bet ne visada viskas mūsų rankose ¯\_(ツ)_/¯
Dar prisiminiau vieną iš vaikystės. Blem, aš jaučiu, kad karma mane aplanko po kiekvieno įrašo, nes šita istorija apie tai, kaip aš su savo kaimynu (man 14, kaimynui 12) ieškojom bomžo, kuris galėtų nupirkti butelį Jamaikos. Taip tai Jamaicos ;D
Vieną žmogų radom, paprašėm, jis minutę tyli ir taria: “Vaikai, nesvarbu, kad dabar esu benamis, bet kažkada buvau gydytojas ir žinau kaip šis marmalas kenkia jūsų organizmui, tad atsiprašau, bet tikrai nepirksiu“
Tada buvo taip pikta dėl jo tokio poelgio, bet tas poelgis įsirėžė ilgam į atmintį.
LU life 